seniai seniai
gyveno du seniai
o dabar vieni paliko
dar rusenantį laužą
nukirptus plaukus
pamestą auksinį žiedą
tarpupirščiais nuslys
tavo pirštai
ir vakaro bus ankšta
girgžda
durų vyriai
grindys
po kojom
nėra sniego
tad iš visų jėgų
stengiuosi
tavęs neprikelti
nors žinau
kad dar nemiegi
budi ir lauki
pirmo sniego
reikia ne taip
o gal ne taip ir reikia
kalbėtis nerišliai
su daug pauzių
ne taip ir spaudžia
batai
nors kažkaip ne taip užsirišau
ir šiaip ar taip
vaistai neveikia
kai su galva kažkas ne taip
tirštos mintys
gerai papurčius
galvą pranyksta
ir lieka tik taip
ieškota teisybė
į pašto dėžutę
atėjo vokas
be laiško
be kvietimų
be mokesčių
be skundų
be priekaištų
tik tuščias vokas
taigi ir nusivilti
nėra kuo
sklando gandas
virš Vilniaus stogų
kad mes kartu
o išties vien du
skaičiuojam žingsnius
iki posūkio
matuojam sprindžiais
nueitą kelią
laikui vaizdingai
ištekėjus Vilnele
grįšim laiku
kas sau
aptakiai sukasi
stiklinėje vanduo
pilasi per kraštus
džiaugsmas
užlieja visą pasauly
o sode
sunokę abrikosai
vakarinėj saulėj
gimė vaikas
laukinė stirna
neranda namų
ir nori išsaugot
prabėgusį vasaros laiką
nubrozdintas kojas
palydėti
mėnulį į pievą
kur skuba bėgiais
ištroškę keleiviai
sustabdyt
pravažiuojantį traukinį
susigerti į žemę
ir sugrįžti namo
svaigsta galva
nuo kaitros
pasiūlai ledų
iškart nesutinku
bet visus metus galvoju
iki kitos vasaros
apie ledus
ir užšaldytą laiką
Antarktidoje
kur ledai
rankoje tirpsta nuo karščio
tavo ranka tirpsta
mano rankoje
primena vasarą
Antarktidoje
lyja
iš tavo kišenės
smėliu
sugedęs televizorius
rodo mūsų
nugairintus veidus
o namuose
laukia prisiminimai
balti patalai
ir planas sugrįžti
užgavai pirštais
mano balso stygas
ir sustojęs laikrodis
išmušė vidunaktį skylę
kaip vaikas su akmeniu
pasipylusios ašaros
rinkosi į balą
o susirinkusios
sprendė einamuosius klausimus
apie tave
sakė negirdėjo
ir nematė niekas
tik pilnas mėnulis
paslapčia klausėsi
ir užliejo skylę
balta taika
sustoję mojuoja
nebėr ką daryti
grįžk namo prieš šešias
traukinys vėluoja
vėl pradeda lyti
grįžk namo prieš šešias
užmerkiu akis
ir saulė atsimuša į išblukusias
tavo blakstienas
auksinę valandą
tyliu aš vienas
tu vienas
grįžęs namo prieš šešias
apkabini ir
sakai man čiau
sakau
ar gali arčiau
nes negirdžiu
kaip tuksi
į langą geniai
nes nematau
pabaigos
ir apskritai
ir atvirai
ir aiškiai
nematau
pamesto kvietimo
rytojui
persmelkia kūną
žinojimas
kur pasidėjau
grįžta laikas
į vietą
džiaugsmas
veržiasi pro kraštus
pripildo mišką
paukščių kliegesys
o mintyse sukasi
dar šilta
vakarienė
šiandien ištiko
nesusipratimas
lyg pirmą kartą
kas kutentų
ir nežinotumei
kad reikia juoktis
mirė draugas
palinkiu geros kelionės
ir palydžiu tave
iki sankryžos
iki riešuto
iki lango
iki bėgių
Iki