Pase vadinuosi Marija Krupauskaitė. Gimiau ir užaugau Vilniuje, medikės ir dailininko šeimoje.
Labai mėgau matematiką ir darbas su kasa man atrodė kaip tikrai pats įdomiausias, koks tik gali būti, užsiėmimas (tiesa, kasą turėjau tik žaislinę). Nuo penktos klasės pažindinausi su teatru ir vaidyba, tačiau lemiamu momentu pasirinkau studijuoti odontologiją, nors visą laiką aplinkinius tikinau, jog medicinos jokiu būdu nesirinksiu (nes mačiau visas sudėtingas storas medicinines mamos knygas).
Turiu dvi seses ir brolį - jie man labai brangūs. Taip pat turiu mylimiausią draugę Liepą, su kuria užaugau ir susiformavau tokia, kokia esu. Draugaudamos susikūrėm daugybę gražių patirčių ir kelionių, kurių vienas neturėtum ūpo įgyvendinti ir turbūt net nebūtų prasmės.
Apie mano kūrybą:
Mano eilėraščiai nėra rimuoti. Pastebėjau, kad rimuotus eilėraščius tinka įdainuoti, o manieji - skaitymui. Man atrodo, kad labai sunku taip paskaityti eilėraštį žmonėms, kad jis nesuskambėtų per poetiškai ar net patosiškai, lyg riteris savo damai meilėj prisipažintų prie pilies bokšto. Eilėraščius reikia skaityti paprastai, bet tuo pačiu subtiliai, pajaučiant akcentus.
Vienas smagiausių dalykų rašant eilėraštį yra sekančio žodžio nenuspėjamumas. Parašius vieną žodį tikimasi šalia derančio kito, tačiau atsiranda visai kitoks asociatyvas - keičiantis prasmę aukštyn kojom. Man labai smagu taip rašyti, žaisti prasmėm, klausyti kaip mano eilėraštį perskaitys kitas - kur sudės neparašytus kablelius.
Poezija labai įdomus įrankis papasakoti daug labai santūriai, apjungiant keletą žodžių ir frazių. Tai labai tinkama aprašinėjant momentą, kuris atsitinka labai greitai, tačiau aprėpia labai daug.
Momento užtenka apsiverst pasauliui.